Абордаж reiškia „abordažas“ – tai laivo užėmimas šturmu, dažnai įlipant į priešo laivą.
Šioje dainoje žodis vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant intensyvų ir staigų emocinį puolimą ar įsiveržimą. Dainininkas sako: „Та ти наступаєш ти на абордаж“ (Tu puoli, tu eini į abordažą), kas rodo, kad mylimoji jį užvaldo staiga ir be pasipriešinimo, tarsi užimtų jo širdį šturmu. Tai suteikia dainai dramatiškumo ir aistros.
„Вище неба“ („Aukščiau dangaus“) skamba kaip žmogaus, kuris nebegali įsivaizduoti savęs be mylimosios, vidinis monologas. Diena baigiasi, ji netrukus išeis, o jis jaučiasi praradęs pojūčius ir net savo tapatybę: „Я вже не я“ [„Aš jau nebe aš“]. Keisčiausias ir gražiausias vaizdas yra „Я падаю в небо“ [„Aš krentu į dangų“]. Įprastai krentama žemyn, todėl ši eilutė skamba lyg svaigulys be ribų: jis kyla ir krenta vienu metu, nežinodamas, kur sustoti. Prašymas „Хоч сьогодні не йди“ [„Bent šiandien neik“] labai paprastas, bet dėl to ypač tiesus.
Mylimoji čia pasirodo ir kaip laimė, ir kaip pavojus. Jos akys yra „моя небезпека“ [„mano pavojus“], tačiau tos pačios akys yra ir jo laimė. Jis klausia: „Мила моя як то я без тебе“ [„Mano mieloji, kaip man be tavęs?“], o ji lieka aukštai, neįsileidžia jo į savo sielą ir „занадто високо літаєш“ [„skraidai per aukštai“]. Eilutė „ти наступаєш на абордаж“ [„tu puoli į abordažą“] perkelia meilę į laivo mūšio vaizdą: ji įsiveržia staigiai ir nepalieka jam kur trauktis. Jis norėtų tylėti ar pabėgti, bet ji viską žino, o jis pats prašo jos neiti. Šiame danguje nėra lengvo skrydžio, tik labai stiprus prisirišimas, svaigulys ir baimė likti vienam.