Ombrelle reiškia „skėtis nuo saulės“. Tai elegantiškas ir šiek tiek senamadiškas žodis, kuris nėra dažnai girdimas kasdienėje kalboje ar dainose.
Dainoje Indila dainuoja: „Et je marche seule cachée sous mon ombrelle“ (Ir aš einu viena, pasislėpusi po savo skėčiu nuo saulės). Šis žodis sukuria melancholišką ir paslaptingą įvaizdį, pabrėžiantį dainos veikėjos vienatvę ir norą pasislėpti nuo pasaulio.
Indilos daina „Parle À Ta Tête“ („Kalbėk savo galvai“) skamba kaip kreipimasis į žmogų, kuris turi sustoti ir pasikalbėti su savimi. Pasakotoja nori būti išgirsta ir suprasta, klausia, kodėl ji čia yra, tačiau kartu jaučiasi viena: ji eina pasislėpusi po skėčiu, prašo iš jos nesityčioti ir keliauja į Pôle Emploi, Prancūzijos valstybinę užimtumo tarnybą. Eilutė „J'ai le moral à plat“ [mano nuotaika visiškai prislėgta] yra kasdieniškas posakis, o „je fais le mariole“ [vaidinu linksmuolę / maivausi] parodo, kaip ji kartais slepia nuovargį po juokais.
Priedainis „Parle, parle à ta tête“ [Kalbėk, kalbėk su savo galva] skamba atkakliai, beveik žaismingai, nors posmuose nuotaika sunkėja: ji sako esanti perdegusi, kad jai „ça brûle, ça pique et ça monte à la tête“ [dega, gelia ir kyla į galvą]. Vis dėlto dainoje atsiranda didelis noras gyventi visa jėga: keliauti nuo Paryžiaus ir Atėnų iki Venecijos, Harlemo ir Maskvos, mylėti, verkti, šokti, kentėti. Rožė iš krištolo, prarandanti žiedlapius, primena trapų laiką, o mintis, kad laikas tampa brangus tada, kai suprantame, jog jis skaičiuojamas, paaiškina paskutinio posmo skubą: nebeatidėlioti pokalbių, žvilgsnių ir gyvenimo.