Зорепади tiesiogiai verčiama kaip „žvaigždėtosios liūtys“ arba „krintančios žvaigždės“. Tai poetiškas ir vizualus žodis, retai sutinkamas kasdienėje kalboje.
Dainoje dainininkė sako: „Ти даруєш зорепади мені, зупинись“ (Tu man dovanoji žvaigždėtąsias liūtis, sustok). Šis žodis čia vartojamas metaforiškai, norint apibūdinti, kaip mylimasis ją apipila dovanomis, dėmesiu ar meilės išraiškomis, kurios jai atrodo per daug intensyvios ir verčia ją jaustis pasimetusiai.
„Не Знаю“ („Nežinau“) yra daina apie draugystę, kuri pradeda slysti į kažką daugiau. Pasakotoja džiaugdavosi draugo skambučiais, o jiedu valandų valandas kalbėdavosi įvairiomis temomis, todėl laikas praeidavo nepastebimai. Tačiau ji jaučia kaltę, nes mato, kad jam sunku: „Бо я не твоя“ [Nes aš nesu tavo]. Jis dovanoja jai „зорепади“ [žvaigždžių lietus, pažodžiui žvaigždžių kritimai], vadinasi, rodo labai stiprų dėmesį, bet jai nuo to dar painiau. Jos prašymas „зупинись“ [sustok] skamba beveik juokingai tiesiai: romantikos jau per daug, o aiškaus atsakymo ji neturi.
Dainos centre nuolat kartojasi „Не знаю, що сказати тобі“ [Nežinau, ką tau pasakyti] ir „що буде з нами далі“ [kas toliau bus su mumis]. Ji supranta, kad šis žmogus jai reikalingas, net nemiegojo visą naktį galvodama, kur jis ir su kuo kalbasi, bet vis dar klausia savęs: „Все ж таки, хто ти мені?“ [Vis dėlto, kas tu man esi?]. Gėlės prie kojų ir jo atkaklus dėmesys galbūt ją išgąsdino, todėl ji pripažįsta: „Ти мене вибач, я сліпа була“ [Atleisk man, buvau akla]. Pabaigoje kartojamas skambutis „Ей, ало, ало, не мовчи“ [Ei, alio, alio, nebetylėk] parodo, kad abejonės nepanaikino ryšio. Ji nori atsakymo, bet meilės istorija vis dar kabo tarp draugystės, baimės ir nepasakyto prisipažinimo.