Kinderspiel tiesiogiai verčiama kaip „vaikiškas žaidimas“. Tai įdomus žodis, nes jis gali reikšti tiek tikrą vaikišką žaidimą, tiek perkeltine prasme – kažką labai lengvo arba, kaip šioje dainoje, naivų ir nebrandų elgesį.
Dainos kontekste, frazė „Nun aber, da das Kinderspiel beendet“ (Bet dabar, kai vaikiškas žaidimas baigtas) rodo, kad dainos veikėjai supranta, jog jų santykiai ar tam tikras gyvenimo etapas, kuris anksčiau atrodė nerūpestingas ir naivus, pasibaigė. Tai pabrėžia brandos ir prarastos galimybės temą.
Ši vokiško chanson daina prasideda viena taikliausių eilučių apie keistą atstumą tarp dviejų žmonių: „Du hast mir bis zuletzt noch ‚Sie‘ gesagt und schwiegst per ‚du‘“ (Tu man iki pat galo sakei „Jūs“, o tylėjai „tu“). Čia žaidžiama su vokiečių kalbos mandagumo formomis: kreipinys „Sie“ kuria šaltą barjerą, nors pati tyla tarp jų buvo intymi, lyg bendraujant artimiausiu „du“. Visa istorija pilna nesusikalbėjimo ir išdidumo. Dainos herojė apsimeta šalta („Ich tat so kühl“ – Aš elgiausi taip šaltai) ir juokiasi su kitais, nors jai rūpi tik šis vienas žmogus. Nė vienas neprataria reikiamo žodžio: vienas turėjo marias laiko, kitas – per daug garbės („denn ich hatte Ehre“).
Šis kūrinys atvirai kalba apie praleistą progą, kurią veikėjai patys paleido iš rankų: „Wir haben ihn mit dummer Hand verschwendet“ (Mes ją iššvaistėme kvaila ranka). Pasibaigus vaikiškiems žaidimams („da das Kinderspiel beendet“), ateina lietus ir suvokimas, kad tas didelis, šviesus vasaros laikas buvo paskutinis. Dainos pabaiga tiesmuka ir negailestinga: išėjus mylimam žmogui, prasideda lietus, atnešantis mintį, kad niekada nebesutiksime tų, kurie mums buvo skirti likimo („Die für uns ausersehen sind“).