Bråddjup reiškia „bedugnė“ arba „praraja“. Tai galingas ir dramatiškas žodis, kuris nėra dažnai vartojamas kasdienėje kalboje.
Šioje dainoje jis naudojamas apibūdinti vietą, kur „mūsų pasaulis baigiasi bedugnėje“ (Där slutar vår värld i ett bråddjup). Tai sukuria stiprų vaizdą apie pabaigą ir nežinomybę, suteikdamas dainai gilumo ir emocinio svorio.
„Allt Har Sin Tid“ („Viskam savas laikas“) yra daina apie ribinį momentą: Stokholme keičiasi dangus, vasaros pabaigos lietus krinta virš Karlbergo, o pasaulis tarsi baigiasi ties stačia praraja. Eilutėje „Åh åh Stockholm, vår slutstation, vårt mål“ („O, Stokholme, mūsų galutinė stotelė, mūsų tikslas“) miestas tampa ir kelionės pabaiga, ir vieta, į kurią visą laiką ėjai. Pasakotojas eina per tiltą Fridhemsplan link, jaučiasi „slitet, trångt och ängsligt“ („pavargęs, ankštas ir neramus“), o paskutiniai jo žodžiai yra „Förlåt för allt jag aldrig sa“ („Atleisk už viską, ko niekada nepasakiau“). Labai paprasta, bet skaudu: kartais nepasakyti žodžiai sveria daugiau už pačius atsisveikinimo žodžius.
Dainos centre skamba beveik kaip gyvenimo taisyklė: „En sak i taget, allt har sin plats / En sak i taget, allt har sin tid“ („Po vieną dalyką, viskam yra vieta / Po vieną dalyką, viskam yra laikas“). Toliau vardijami priešingi laikai: statyti ir griauti, verkti ir šypsotis, tylėti ir kalbėti, mylėti ir nekęsti, turėti ir prarasti. Tačiau ši ramybė nuolat susiduria su pavojumi: du žmonės „visada pataiko tiesiai į širdį“, limuzinas stovi užvestas, o saldus gyvenimas nelaukia. Pabaigoje mylimas žmogus vadinamas geriausiu draugu, bet pasakotojas prisipažįsta esąs „lost in space“ („pasiklydęs kosmose“). Negyvos žvaigždės spindi kaip deimantai, kosmosas atrodo milžiniškas, o tarp šio šalčio lieka vienas aiškus dalykas: „Vi har vår tid“ („Mes turime savo laiką“).