Ghiacciai reiškia „ledynai“. Tai įspūdingas žodis, kuris nėra dažnai vartojamas kasdienėje kalboje ar dainose.
Šioje dainoje Annalisa dainuoja „Siamo dentro i ghiacciai“ (Mes esame ledynuose), metaforiškai apibūdindama jausmą, kai esi įstrigęs šaltoje, sustingusioje situacijoje ar santykiuose. Šis žodis sukuria ryškų vaizdą ir pabrėžia dainos emocinį gilumą.
Annalisa dainoje „Dieci“ („Dešimt“) pasakojama apie santykius, kuriuose pabaiga vis atidedama. Pasakotoja pati nebesusigaudo: „Cos'è che ti ho promesso / Non so, non mi ricordo adesso“ [Ką aš tau pažadėjau? Nežinau, dabar nebeprisimenu]. Ji prašo kito žmogaus apsispręsti, tačiau kartu pripažįsta, kad jai reikia to, ką prarado. „Dieci giorni in una notte“ [Dešimt dienų per vieną naktį] skamba kaip sąmoningai perdėtas laiko ir patirčių suspaudimas: per trumpą laiką nutinka per daug, o viena paskutinė akimirka vis grįžta dar kartą.
Dainoje yra ir šiek tiek keisto, smagaus kasdienybės chaoso: vakarienė su vynu lovoje, netinkami drabužiai, užmigimas automobilių stovėjimo aikštelėje, „baci francesi delivery“ [prancūziški bučiniai su pristatymu į namus]. Tačiau už šių vaizdų slepiasi labai konkretus atsisveikinimas. Lauke smarkiai lyja, namo grįžti šalta, o paskutinis bučinys gatvėje vadinamas „sacra“ [šventas]. Įdomiausia dainos mintis yra „Dieci ultime volte“ [dešimt paskutinių kartų]: jie vis sako, kad tai paskutinis kartas, bet dar prašo parašyti po valandos. Tai daina apie naktį, kai žmogus yra „fuori da me“ [ne savyje, praradęs savitvardą], o namuose jau nebeliko „niente di te“ [nieko iš tavęs], nors atsisveikinti dar nepavyksta.