Cauchemars reiškia „košmarai“. Tai stiprus ir įsimintinas žodis, kuris nėra kasdienis.
Šioje dainoje Angèle dainuoja apie tai, kad Briuselio miestų atskyrimas būtų „le pire des cauchemars“ (blogiausias iš košmarų). Šis žodis puikiai perteikia stiprias emocijas ir meilę savo gimtajam miestui, pabrėždamas, kokia svarbi jai yra vienybė.
Angèle dainuoja apie Briuselį kaip apie miestą, į kurį visada norisi grįžti. Ji lygina jį su Niujorku ir Paryžiumi: Briuselis neturi Niujorko dangoraižių, Beaubourg muziejaus ar Senos, o jo dangus šešis mėnesius per metus būna pilkas. Tačiau dainininkei tai visiškai netrukdo. Net po audros žmonės susirenka su alumi ir švenčia. Eilutė „Bruxelles, je t’aime“ [Briuseli, aš tave myliu] kartojama taip atkakliai, kad miestas tampa ne turistiniu atviruku, o tikrais namais. „Tu m’avais manqué“ [man tavęs trūko] parodo, kad buvimas kitur tik dar labiau išryškina norą sugrįžti.
Dainoje Paryžius ją kviečia, bet širdis lieka Briuselyje. Ji mini konkrečius miesto rajonus: Marolles, Flagey, Saint-Gilles ir Laeken, taip suteikdama dainai vietinį, asmenišką žemėlapį. Vėliau atsiranda Belgijos kalbų klausimas: jei prancūzakalbiai ir flamandakalbiai kada nors turėtų rinktis skirtingas stovyklas, tai būtų „le pire des cauchemars“ [pats baisiausias košmaras]. Angèle pabrėžia, kad gražiausias istorijas išgyveno ir prancūzų, ir flamandų kalbomis, o flamandiškas „Laat me het zeggen in het Vlaams“ reiškia „leiskite man tai pasakyti flamandų kalba“. Tada ji padėkoja miestui: „Dank je Brussel“ [ačiū, Briuseli]. Tai meilės laiškas miestui, kuriame pilkas dangus, lietus, alus, skirtingos kalbos ir pažįstami rajonai priklauso vienai namų sąvokai.