Suru On Kunniavieras Lyrics in Lithuanian by Jenni Vartiainen
Kunniavieras tiesiogiai verčiama kaip „garbės svečias“. Tai įdomus sudurtinis žodis, reiškiantis labai svarbų, gerbiamą svečią.
Šioje dainoje žodis „kunniavieras“ vartojamas metaforiškai, kalbant apie liūdesį. Liūdesys čia pristatomas ne kaip kažkas, ko reikia vengti, o kaip svarbus svečias, kurį reikia priimti, maitinti ir net suteikti jam nakvynę. Tai gilus ir poetiškas būdas kalbėti apie emocijas.
Ši daina, „Suru On Kunniavieras“ (Sielvartas yra garbės svečias) – tai nuostabus priminimas, kad liūdesys nėra kažkas, ko reikėtų vengti ar išvaryti. Priešingai, Jenni Vartiainen ragina mus priimti liūdesį kaip garbės svečią, atverti jam duris ir netgi pasiūlyti nakvynę: „Pyydä se sisälle, syötä juota / Tarjoa yösija silloin“ (Pakviesk jį vidun, duok valgyti, atsigerti / Pasiūlyk nakvynę tada). Tai skamba keistai, ar ne? Bet pagalvokite – daina sako, kad liūdesį reikia „kyynelin kastella“ (laistyti ašaromis), kad jis „puhkeais kukkaan“ (pražystų). Tai reiškia, kad tik išgyvendami liūdesį, mes galime iš jo kažką išmokti ir augti.
Daina taip pat kalba apie tai, kad liūdesys nėra amžinas. Jis ateina ir išeina, kaip ir svečias: „Eikä sun vieraasi asumaan jäänyt / Lähti se muualle matkaan“ (Ir tavo svečias nepasliko gyventi / Iškeliavo kitur). Bet jis visada grįš: „Vielä se tulee, mennäkseen jälleen“ (Dar jis ateis, kad vėl išeitų). Ir svarbiausia – tai, ką liūdesys mums pasako, yra neįkainojama: „Ei niitä oppeja kirjoista löydä / Et ostaa voi miljoonin markoin“ (Tų pamokų knygose nerasi / Nenusipirksi už milijonus markių). Tai tokia gili mintis, ar ne? Liūdesys atneša išmintį, kurios negalima įsigyti. Ir prisiminimai yra brangiausi: „Muistot on kalleinta kultaa“ (Prisiminimai yra brangiausias auksas).
