Aurora reiškia „aušrą“, pirmąją šviesą prieš patekant saulei. Tai poetiškas ir įsimintinas žodis, simbolizuojantis naują pradžią bei viltį.
Dainoje naktis leidžia pamatyti aurorą, todėl tamsa tampa būtinu keliu į šviesą ir emocinį atsinaujinimą.
Jão dainoje „Aurora“ kalbama apie norą vėl būti laimingam, net jei kelias į tai keistas ir nenuspėjamas. Pasakotojas kviečia kitą žmogų labai arti: „Entre no meu corpo“ [įeik į mano kūną], o „Seja água, seja fogo“ [būk vanduo, būk ugnis] skamba kaip prašymas priimti jį visą, su visais prieštaravimais. Jis prisipažįsta esąs ir grobis, ir vilkas, todėl meilės žaidime vienu metu yra pažeidžiamas ir pavojingas. Ypač įsimena vaizdas „Quando o sol sair à noite“ [kai saulė patekės naktį]: tai beveik neįmanomas įvykis, po kurio jis jau būtų labai toli. Jo kūnas, kaip pats sako, „diz as coisas que eu preciso saber“ [pasako dalykus, kuriuos turiu žinoti].
Antroje dainos dalyje atsiranda išėjimo ir grįžimo nežinomybė: „E se amanhã eu não voltar, meu bem, você me espera?“ [o jeigu rytoj negrįšiu, mieloji, ar tu manęs lauksi?]. Jis jau yra bijojęs, bet tiki, kad „o tempo não erra“ [laikas neklysta]. Dar stipresnė mintis slypi eilutėje „Tudo que eu perdi é o que eu mais sou agora“ [viskas, ką praradau, dabar labiausiai ir sudaro mane]. Būtent naktį, kai paprastai nieko nesimato, galima išvysti aurorą, aušrą arba šviesų dangaus reiškinį. Dainos pabaigoje šis žodis kartojamas lyg pažadas: po lietaus, šlapiomis kojomis kelkraštyje ir audros nešamam namo, šviesa vis tiek pasirodo.