Anestesiándonos yra ispaniškas žodis, reiškiantis „anestezuodami mus“. Tai neįprastas ir įsimintinas žodis, kuris išsiskiria dainos tekste.
Nors daina daugiausia turkiška, šis ispaniškas žodis įterptas, kad suteiktų jai tarptautinio skambesio ir gilumo. Jis metaforiškai apibūdina būseną, kai bandoma numalšinti skausmą ar jausmus, galbūt per muziką ar kitas patirtis, kad išvengtumėte realybės. Tai puikiai atspindi dainos temą apie pabėgimą ir vidinį pasaulį.
„Uzay“ skamba kaip daina apie žmogų, kuris nebuvo pasirinktas, tačiau vis dar įstringa kito mintyse. Turkų eilutė „Seninle bi' şansım olmadı ama“ [su tavimi neturėjau progos, bet] iškart sukuria neįvykusių santykių jausmą, o „Belki bi' gün, sararsın bana“ [gal vieną dieną mane apkabinsi] palieka mažą viltį. Tarp šių žmonių yra „bi' kilit“ [spyna, užraktas], todėl ryšys tarsi uždarytas, nors mintys vis grįžta. „Uzay olmuş, bak, kafam“ [žiūrėk, mano galva tapo kosmosu] yra smagi ir truputį pašėlusi metafora: galvoje visiška erdvė, chaosas ir žmogus, kuris ten atsiranda be pastangų.
Moro La Flor dalis ispanų kalba šį vaizdą padaro šaltesnį: „Corazón de hielo y piel de metal“ [ledo širdis ir metalinė oda] apibūdina atsiribojusį žmogų, o „Siempre distante, siempre un paso más“ [visada tolimas, visada vienu žingsniu toliau] rodo nuolatinį nepasiekiamumą. Vis dėlto dainos pasakotojas nuo prisiminimo nebėga: „Kovalar beni ben kaçmam“ [jis mane vejasi, bet aš nebėgu]. Eilutė „Nada me va a curar mi herida“ [niekas neišgydys mano žaizdos] kalba tiesiai, be pagražinimų. Net žmonės čia ne visada padeda, nes „Ni un ser humano“ [net nė vienas žmogus] negali jos išgydyti. Tai kosmiškai išsiblaškiusi, šiek tiek absurdiška daina apie užrakintą ryšį, kuris vis tiek nepaleidžia.