Полнеба pažodžiui reiškia „pusė dangaus“. Tai sudurtinis žodis, kuris nėra kasdienis ir suteikia dainai poetinio atspalvio.
Šiame kontekste, „В полнеба гроза“ (Audra pusėje dangaus) sukuria ryškų vaizdą, tarsi audra apimtų tik dalį dangaus, palikdama kitą dalį ramią. Tai metafora, galinti reikšti vidinį konfliktą ar artėjančius pokyčius, kurie dar neapėmė viso žmogaus gyvenimo.
„Снег“ („Sneg“, lietuviškai „Sniegas“) – Zemfiros daina, kupina laukimo ir sapniškų vaizdų. Pasakotoja mato ir girdi žmogų, kuris „бежишь ко мне по крышам“ [bėgi pas mane stogais], tarsi skubėtų per visą miestą, bijodamas pavėluoti. Virš jų „в полнеба гроза“ [pusėje dangaus audra], o „полжизни назад“ [prieš pusę gyvenimo] įneša keistą laiko šuolį: atrodo, kad susitikimas susijęs su labai sena akimirka. Tada nuskamba tiesus prašymas: „отдай мне своё сердце“ [atiduok man savo širdį]. Jie gali atsisėsti ir laukti, kol prasidės sniegas.
Sniegas čia tampa laukiamo momento ženklu, kartojamu beveik kaip burtažodis: „когда снег начнётся“ [kai prasidės sniegas]. Pasakotoja prašo papasakoti paslaptis ir pasakyti, kur to žmogaus ieškoti, jei sniegas vis dėlto prasidės. Gražiausia dainos dalis yra jos neaiškumas: žmogus lyg ir labai arti, nes jį galima matyti ir girdėti, tačiau kartu jis juda per stogus, pasirodo audros fone ir gali būti atrastas tik pagal sniego pradžią. Zemfira palieka mums ne išsamų siužetą, o trumpą, keistą susitikimo laukimą, kuriame „я вижу тебя“ [aš matau tave] skamba ir kaip tikras teiginys, ir kaip atkaklus bandymas išlaikyti tą žmogų šalia.