Fagulhando reiškia „kibirkščiuojantis“ arba „žėrintis“. Tai gyvas ir poetiškas žodis, kuris nėra dažnai vartojamas kasdienėje kalboje.
Šioje dainoje jis naudojamas apibūdinti meilę, kuri yra amžina ir visada „kibirkščiuoja spalvomis“, kaip Klimto paveikslas „Bučinys“. Tai suteikia dainai gilumo ir romantikos, pabrėžiant meilės ilgaamžiškumą ir aistrą.
Vanessos da Matos dainoje „Te Amo“ meilė prasideda nuo abejonės ir drąsos. Pasakotoja sako: „Mas o pior não é não conseguir / É desistir de tentar“ [„Blogiausia ne tai, kad nepavyksta, o tai, kad nustoji bandyti“]. Ji ragina netikėti kitų perspėjimais ir pastebėti „o medo de amar“ [„meilės baimę“]. Nuo vaikystės ji girdėjo anekdotus, klišes ir pašaipas apie gyvenimą kartu bei santuoką, todėl jai buvo įteigta, kad atsiduoti meilei reiškia parodyti silpnumą. Atsakymas į visą šį cinizmą yra paprastas, atkakliai kartojamas „Te amo“ [„Aš tave myliu“].
Antroje dainos dalyje atsiranda graži, truputį rizikinga ateities vizija. O kas, jei laikas pakeis mylimą žmogų, jei vieną dieną jo nebepavyks atpažinti, o romanas praras prasmę? Vietoj pažado, kad niekas niekada nesikeis, pasakotoja įsivaizduoja juos kaip Gustavo Klimto paveikslą „Bučinys“: „para sempre fagulhando em cores“ [„amžinai žėrintį spalvomis“]. Tai meilės vaizdas, kuris priešinasi viskam: du seni, laimingi žmonės, susikibę rankomis saulėtą popietę. Man ypač patinka, kad daina pripažįsta baimę ir galimą praradimą, bet vis tiek pasirenka bandyti, pasilikti ir tarti: „Te amo“ [„Aš tave myliu“].