Egidą reiškia „globą“ arba „apsaugą“. Tai yra įdomus žodis, kilęs iš graikų mitologijos, reiškiantis dievų apsaugą ar palankumą.
Sanah dainoje „Było, Minęło“ dainuoja: „Byliśmy pod boską egidą“ (Buvome po dieviška globa). Šis žodis suteikia dainai poetinio gylio, nurodydamas, kad jų santykiai kažkada buvo ypatingi ir saugomi aukštesnių jėgų, prieš jiems išsiskiriant.
Ar kada nors jautėtės taip, lyg praeitis vis dar jus persekiotų, nors ir žinote, kad viskas baigta? Sanah daina „Było, Minęło“ [Buvo, Praėjo] būtent apie tai! Ji pasakoja apie nutrūkusius santykius ir skausmą, kurį palieka nepasakyti žodžiai. Dainininkė prisimena, kaip jos mylimasis „Nigdy nie dałeś znać, nie powiedziałeś słowa“ [Niekada nedavei ženklo, nepasakei nė žodžio], ir kaip ji troško, kad jis būtų šalia ir „czule mnie całował“ [švelniai mane bučiuotų].
Sanah nuostabiai perteikia jausmą, kai pasaulis atrodo apverstas aukštyn kojomis, lyg „Śnieg spadł w lipcu, nie w grudniu“ [Sniegas iškrito liepą, ne gruodį]. Ji kalba apie tai, kaip viskas pasikeitė: „Kawa smakuje inaczej“ [Kava skaniau kitaip], ir net jos balsas jau kitoks – „Mój głos to alt, już nie sopran“ [Mano balsas yra altas, jau ne sopranas]. Nepaisant visų pokyčių, skausmas išlieka, ir ji prisipažįsta, kad „To, na co dziś mnie stać / To krzyk i płacz, o którym nigdy nie dam znać“ [Viskas, ką galiu šiandien / Tai riksmas ir ašaros, apie kuriuos niekada niekam nepasakysiu]. Tai daina apie praradimą, ilgesį ir tylų sielvartą, kuris lydi mus, kai meilė praeina.