Strandkorb pažodžiui reiškia „paplūdimio krepšys“, tačiau iš tikrųjų tai yra vokiškas pintas paplūdimio krėslas su stogeliu, saugantis nuo vėjo ir saulės. Dainoje šis žodis sukuria jaukų prisiminimą apie Baltijos jūrą, pavasarį ir mylimą žmogų, todėl yra vaizdingas, kultūriškai įdomus ir gana unikalus.
Max Giesinger dainoje „Nicht So Schnell“ („Ne taip greitai“) kalba apie žmogų, kuris įstrigo laukime. Jis nebežino, kiek laiko stovi vietoje, prarado laiko pojūtį, o dienos trumpėja. Mylimasis negrįžo, tačiau pasakotojas vis dar palieka duris praviras: „Ich warte für den Fall der Fälle“ („Laukiu dėl viso pikto, jei kartais...“). Tai vokiškas posakis apie galimybę, kuri mažai tikėtina, bet dar neatmesta. Jis net sako: „Du sollst dich nicht verändern“ („Tu neturi keistis“), nes priima kitą žmogų tokį, koks šis yra, ir tyliai tikisi, kad jis persigalvos.
Gražiausias, bet kartu liūdniausias vaizdas yra širdis ant ledo: „Und mein Herz liegt auf Eis“ („Ir mano širdis guli ant ledo“). Ji dar plaka, šoka, gyvena ir juokiasi, tik „nicht so schnell“ („ne taip greitai“). Vadinasi, gyvenimas nesustojo visiškai, tačiau po išsiskyrimo viskas tapo lėčiau ir šalčiau. Prisiminimuose iškyla pavasaris prie Ostsee, tai yra Baltijos jūros, paplūdimyje esantis paplūdimio krėslas ir mylimasis glėbyje. Kiti žmonės sako, kad jis veltui švaisto laiką, bet pasakotojas vis tiek galvoja: gal užteks trumpam pasitraukti, ir tas žmogus pasirodys. Man ši daina patinka dėl šio užsispyrusio laukimo: širdis dar gyva, tik atsisako skubėti.