Klatergoud pažodžiui reiškia „blizgantis auksas“ arba „netikras auksas“. Tai yra įdomus žodis, nes jis apibūdina kažką, kas atrodo vertinga, bet iš tikrųjų yra bevertė.
Šioje dainoje K3 naudoja šį žodį, kad pabrėžtų, kaip žmonės sunaikina gamtą, pavyzdžiui, nukerta tūkstančio metų senumo medžius, mainais į kažką, kas tik atrodo vertinga, bet iš tikrųjų yra tik blizgučiai, neturintys tikrosios vertės. Tai puikiai atspindi dainos žinutę apie aplinkosaugą ir tikrųjų vertybių praradimą.
„De Aarde Beeft“ („Žemė dreba“) yra tiesus, energingas perspėjimas apie pasaulį, kuris skuba ir apsimeta, kad nieko rimto nevyksta. Dainoje automobiliai lekia gatve, „Een wereld die te snel gaat“ [pasaulis, kuris juda per greitai], o per televiziją ministrai ramina žmones: „ach het valt wel mee“ [ai, nieko tokio]. Tačiau tuo pat metu į jūrą virsta ledkalnis, o žemė dreba. Pasikartojantis „My god“ [mano Dieve] skamba kaip nustebimo ir susirūpinimo šūksnis, ypač kai suaugusieji problemą bando sumenkinti.
Daina klausia, ar žmonės nepamiršo, kad planeta priklauso ne vien jiems: „je deze planeet deelt met alles dat leeft“ [šia planeta dalijiesi su viskuo, kas gyva]. Tūkstančio metų medis nukertamas ir iškeičiamas į blizgantį turtą, o vaikai primena suaugusiesiems, kad būtent jiems ši planeta bus perduota. Eilutė „Zeg nee zo luid als je kan“ [sakyk „ne“ taip garsiai, kaip gali] paverčia dainą kvietimu veikti, o „leg je hand in mijn hand“ [įdėk savo ranką į mano ranką] suteikia tam kvietimui draugišką, bendrą balsą. Tai daina apie gamtą, atsakomybę ir drąsą nepriimti abejingo atsakymo „nieko tokio“.