Kananlihalla pažodžiui reiškia „ant vištienos mėsos“, bet šnekamojoje kalboje tai reiškia „turėti žąsies odą“ arba „pašiurpti“.
Šioje dainoje žodis vartojamas apibūdinti merginų reakciją į vakarėlį, sukuriant gyvą vaizdą, kaip jos jaudinasi ar sušąla. Tai įdomus ir vaizdingas posakis, kuris prideda dainai žaismingumo.
„Huominen on huomenna“ reiškia „Rytojus yra rytojus“ arba laisviau: „Rytoj bus rytoj“. JVG ir Anna Abreu dainoje mėgaujasi viena pašėlusia vasaros naktimi, nesijaudindami dėl to, kas laukia rytoj. Pasakotojas guli paplūdimio krėsle, kišenėse turi smėlio, siūlo merginoms margaritų, o muzika taip garsiai skamba, kad apie vakarėlį žino visas miestas. Eilutė „Ei välii mis päin oot beibi meil on bileet“ [Nesvarbu, kur esi, mažute, pas mus vakarėlis] kviečia prisijungti prie šventės, kur yra sangrijos, tekilos ir net dažai ant veido. Žodis „beibi“ yra šnekamasis „baby“, o „meil“ reiškia „pas mus“.
Dainos humoras atsiranda iš visiško rytojaus ignoravimo: kažkas apipila pasakotoją gėrimu, kelnės permirksta, o ryte gali skaudėti galvą. Vis dėlto „aamun olotilat ei oo pysyvii“ [rytinė savijauta nėra amžina] primena, kad pagirios praeis. „Mutsi faija“ yra šnekamieji žodžiai „mama ir tėtis“, o jų išvykus atostogų vakarėlis persikelia į šeimos namą. „Tänä yönä“ [šiąnakt] kartojasi kaip linksmas pažadas: dabar garsiai leidžiama muzika, geriama „viskikolaa“ [viskio ir kolos], o ryte vėl galima eiti į paplūdimį. Tai linksma, truputį neatsakinga daina apie jaunystę, kai net mintis „Nuoruus on nuoruuden tuhlaamista“ [jaunystė yra jaunystės švaistymas] skamba kaip priežastis švęsti dar garsiau.