Puolivahingossa reiškia „netyčia“ arba „pusiau netyčia“. Tai įdomus sudurtinis žodis, kuris puikiai atspindi dainos temą apie likimo vingius.
Dainoje jis apibūdina, kaip du žmonės „pusiau netyčia“ pasuko tuo pačiu keliu, pabrėždamas, kad kai kurie svarbūs gyvenimo įvykiai nutinka neplanuotai, bet vis tiek veda prie gražių dalykų.
Ši daina, „Kaksi Puuta“ (Du medžiai), yra nuostabi kelionė per ilgalaikius santykius, pilna švelnumo ir atsidavimo. Juha Tapio pasakoja apie tuos brangius vakarus su mylimu žmogumi, kai atrodo, kad laikas sustoja ir ryto rūpesčiai išnyksta. Dainos žodžiai „Me nauramme, Silmiämme pyyhimme, Helppo huominen on unohtaa“ (Mes juokiamės, braukiame ašaras, lengva pamiršti rytojų) puikiai apibūdina tą jausmą, kai esate tiesiog čia ir dabar, kartu su mylimuoju.
Man labai patinka, kaip dainoje pora palyginama su dviem senais medžiais. Jie stovi atskirai, atlaiko audras ir vėjus, bet po žeme jų šaknys visada susipynusios. Tai nuostabi metafora, kuri parodo, kad net ir po daugelio metų, kai galbūt jaučiamės „sateen pieksämää“ (lietaus plakiami), mūsų ryšys išlieka stiprus ir gilus. „Jossain alla maan, Ne kaiken aikaa yhteen punoneet on juuriaan“ (Kažkur po žeme, jos visą laiką pynė savo šaknis kartu) – tai tiesiog tobula eilutė, kuri apibūdina tikrą meilę ir atsidavimą.