Žodis „Pastempomat“ yra unikalus ir žaismingas neologizmas, sujungiantis lenkų kalbos žodį „przeszłość“ (praeitis) ir „tempomat“ (autopilotas).
Šiame kontekste, Dawid Podsiadło naudoja jį norėdamas apibūdinti bandymą kontroliuoti ar naviguoti per praeities įvykius ir prisiminimus, tarsi nustatant autopiloto režimą savo praeities kelionėje. Tai metafora, kuri puikiai atspindi dainos temą apie praeities apmąstymus ir bandymą su ja susidoroti.
Ar kada nors jautėtės taip, lyg tiesiog važiuotumėte per gyvenimą, bandydami rasti savo kelią? Dawido Podsiadło daina „Pastempomat“ puikiai perteikia šį jausmą. Dainoje kalbama apie naktinį važiavimą, kai viskas atrodo neaišku ir sunku. Dainininkas žiūri į „baltus šviesos snopus“ („białe snopy światła“) ir „pravažiuojančius automobilius“ („mijające auta“), lyg ieškotų atsakymų ar prasmės. Jis netgi klausia: „Ar kas nors mane prisimins, jei šiandien dingčiau?“ („Czy ktoś zapamięta mnie, jeśli dzisiaj zniknę?“). Tai priverčia susimąstyti apie tai, ar mes paliekame pėdsaką pasaulyje.
Man patinka, kaip daina atvirai kalba apie skausmą ir vienatvę. Dainininkas prisipažįsta, kad „naktį lengviau tai pripažinti“ („Nocą łatwiej mi to przyznać jest“), kad jam „čia taip blogai“ („jest mi tutaj aż tak źle“). Ši daina yra tarsi pokalbis su savimi, bandant suprasti, kodėl kartais jaučiamės taip pasimetę. Bet nepaisant visko, jis vis dar ieško „savo juostos, tempomato, bėgio“ („swój pas, tempomat, bieg“) – tai tarsi vilties spindulėlis, kad viskas susitvarkys. Tai daina, kuri priverčia susimąstyti ir galbūt net atrasti save.