Vastavirtaan reiškia „prieš srovę“. Tai įdomus žodis, kuris apibūdina veiksmą eiti ar plaukti priešinga kryptimi nei pagrindinė srovė.
Šioje dainoje jis vartojamas perkeltine prasme, kalbant apie „rohkeus mennä vastavirtaan“ – drąsą eiti prieš srovę, t. y., drąsą elgtis kitaip nei dauguma, turėti savo nuomonę ir nebijoti iššūkių. Tai skatina apmąstyti drąsą ir individualumą.
Ar kada nors susimąstei, kaip būtų puiku tiesiog pasakyti „Tegyvuoja!“ viskam, kas nutinka tavo gyvenime? Juha Tapio daina „Eläköön“ („Tegyvuoja!“) kviečia mus būtent tai ir daryti! Tai daina, kuri švenčia viską – nuo šalčiausių naktų grožio iki vandenynų siautulio, nuo pirštų galiukų prisilietimo iki bučinių. Tai tarsi priminimas sustoti ir pastebėti mažus stebuklus aplink mus, pavyzdžiui, debesis smėlio kelyje po lietaus ar miesto pabudimą auštant.
Man labiausiai patinka, kaip ši daina priima visą gyvenimo spektrą. Juha dainuoja „Eläköön päivät, jotka juoksi iltaan, Niiden riemut työt, Rohkeus mennä vastavirtaan“ („Tegyvuoja dienos, kurios bėgo į vakarą, Jų džiaugsmai ir darbai, Drąsa eiti prieš srovę“). Jis taip pat sako „Eläköön hellät yöt, Rakkaus arpinenkin, Suru, myös sirpaleet, Sillä tarvitsin mä senkin, Eläköön kyyneleet“ („Tegyvuoja švelnios naktys, Net ir randuota meilė, Liūdesys, net ir nuolaužos, Nes man reikėjo ir to, Tegyvuoja ašaros“). Tai nėra tik apie laimę; tai apie viską, kas mus formuoja. Net ir sunkūs momentai, net ir ašaros, yra dalis to, kas mes esame. Tai tikrai nuostabus požiūris, ar ne?