Épris reiškia „įsimylėjęs“ arba „apimtas meilės“. Tai poetiškas ir elegantiškas žodis, kuris suteikia dainai gilumo ir romantikos.
Šioje dainoje jis vartojamas apibūdinant Paryžiaus dangų, kuris „įsimylėjęs“ savo senąjį miestą ir ypač Saint-Louis salą. Tai suteikia miestui gyvybės ir asmeniškumo, tarsi pats dangus jaustų stiprias emocijas. Tai puikus žodis, norint išmokti išreikšti gilius jausmus prancūzų kalba.
Yves Montand, Prancūzijos ir Italijos atlikėjas, čia dainuoja apie Paryžių taip, lyg miestas pats kurtų muziką. „Sous le ciel de Paris“ [Po Paryžiaus dangumi] gimsta daina vaikino širdyje, o įsimylėjėliai vaikšto po miestą ir kuria savo laimę pagal jiems skirtą melodiją. Prie Bersi tilto sėdi filosofas, groja du muzikantai, stebi praeiviai, o vėliau tūkstančiai žmonių iki vakaro dainuoja savo senajam miestui skirtą himną. „Paname“ [Panamas] yra šnekamasis Paryžiaus pavadinimas, todėl eilutė „À Paname, tout peut arriver“ [Paryžiuje gali nutikti bet kas] skamba žaismingai ir labai miesto dvasia.
Daina Paryžiaus dangų paverčia beveik žmogumi. Netoli Dievo Motinos katedros, prancūziškai „Notre Dame“, kartais bręsta drama, bet vasaros spinduliai, baržininko akordeonas ir viltis vėl nušviečia miestą. Dangus nuo dvidešimties amžių yra įsimylėjęs Sen Lui salą, vieną iš Paryžiaus salų Senos upėje: kai ji jam nusišypso, jis apsivelka mėlynai, o kai lyja, vadinasi, jis nelaimingas. Dar smagiau, kad dangus pavydi savo „milijonų meilužių“, todėl užgriaudžia perkūnija, tačiau netrukus atsiprašo ir padovanoja vaivorykštę. „Hum hum“ čia veikia kaip lengvas dainos niūniavimas, tarsi visas Paryžius prisidėtų prie melodijos.