Plantés pažodžiui reiškia „pasodinti“, tačiau posakyje „on s’est tous plantés“ tai šnekamoji išraiška, reiškianti „mes visi suklydome“ arba „visi susimovėme“.
Šis žodis įdomus tuo, kad parodo, kaip prancūzų kalboje įprastas veiksmažodis gali įgyti perkeltinę, kasdienišką reikšmę. Dainoje jis primena, kad klaidos yra natūrali gyvenimo dalis ir po jų galima atsitiesti.
Vitaa ir Slimane dainuoja žmogui, kuris jaučiasi vienišas net minioje, nebegali niekuo patikėti arba mano, kad skausmas tapo įprastas. Jie tiesiai klausia: „Dis-le-moi si tu te sens seul“ [Pasakyk man, jei jautiesi vienišas] ir „Dis-le-moi si ça fait trop mal“ [Pasakyk man, jei per daug skauda]. Šis kartojamas „dis-le-moi“ reiškia „pasakyk man“ ir skamba kaip nuoširdus kvietimas nebeslėpti savo sunkumų. Dainoje primenama, kad visi klysta, nuklysta nuo kelio ir turi vėl atsistoti: „Personne n’est parfait“ [Niekas nėra tobulas].
Pagrindinė frazė „Ça va, ça vient“ [Tai praeina ir vėl ateina] kalba apie besikeičiančias gyvenimo būsenas: kartais sunku, kartais palengvėja, o viskas gali pasikeisti dėl menkniekio. „Ça tient à rien“ [Nuo nieko beveik nepriklauso] skamba ir truputį liūdnai, ir viltingai. Pabaigoje pasikartojantis „On n’est pas bien là... Qu’est-ce qu’on est bien“ [Mums čia negera... Kaip mums gera] žaidžia prieštaravimu: iš pradžių pripažįstama, kad iš tiesų sunku, o paskui tarsi atkakliai primenama, kad šią akimirką vis tiek galima būti kartu. Tai daina apie pokalbį, kuriame nereikia apsimesti, kad viskas gerai, bet galima patikėti, jog sunkus laikas nesitęs amžinai.