Ecomostri yra įdomus ir gana retas žodis, sudarytas iš dviejų dalių: "eco" (nuo ekologijos) ir "mostri" (monstrai). Jis apibūdina didelius, dažnai apleistus ir aplinkai kenksmingus statinius, kurie darko kraštovaizdį.
Šioje dainoje Tananai naudoja šį žodį, kad apibūdintų, kaip jo mylimoji priverčia jį "sprogti" (mi fai saltare in aria) lyg tie "ecomostri", pabrėždamas stiprų ir netikėtą emocinį poveikį. Tai suteikia dainai unikalumo ir vaizdingumo.
Įsivaizduok karštą vasaros dieną, kuri nukelia į praeitį: dainos pradžioje Tananai ir Annalisa dainuoja, kad viskas primena 1996-ųjų rugpjūtį (Sembra l'agosto del '96). Kol visas pasaulis lekia prie jūros (Tutti sono al mare e noi no – Visi prie jūros, o mes ne), ši pora lieka dviese tarp keturių sienų, užsidarę langines. Jiems nereikia triukšmo. Dainoje skamba frazė apie „plastikines širdis“ (Hanno il cuore di plastica), tačiau jų ryšys visai kitoks: jie jaučiasi kaip du juodi katinai (Noi, due gatti neri), o visi kiti aplinkinių romanai tėra tik trumpos, greitai pamirštamos istorijos (tutte storie brevi).
Tekste yra puikių, kasdieniškų itališkų palyginimų. Pavyzdžiui, jie mini skrydį į mėlynę, tokią mėlyną kaip Levi's džinsai (Nel blu come i tuoi Levi's), arba sprogstančius jausmus, kurie prilyginami nelegalių betoninių pastatų griovimui (Mi fai saltare in aria / Come gli ecomostri – Priverti mane sprogti ore kaip ekologinius monstrus; Italijoje žodžiu ecomostri vadinami gamtą darkantys pastatai vaiduokliai). Tai linksmas, lėtas ir šiek tiek ironiškas vasaros kūrinys apie du žmones, kurie puikiai supranta vienas kitą, net jei vienas iš jų yra „šiek tiek apsimestinis buržua“ (finto borghese).