„Plucha“ reiškia šlapdribą, lietų su sniegu ar tiesiog labai niūrų, drėgną orą. Tai nėra kasdienis žodis, bet jis puikiai perteikia niūrią ir slogią atmosferą.
Šioje dainoje žodis „plucha“ naudojamas metaforiškai: „W sercu zimowa plucha“ (širdyje žiemos šlapdriba). Tai puikiai apibūdina dainos herojaus emocinę būseną – šaltą, liūdną ir niūrią, nepaisant to, kad už lango karšta vasara. Tai stiprus ir poetiškas žodis, kuris iškart patraukia dėmesį.
„Podobno“ – tai daina apie išsiskyrimą ir bandymą paleisti, net kai širdis tam priešinasi. Dainos žodžiai atskleidžia vidinę kovą: norą pamiršti ir atsiriboti („Zapomnieć chcę / Odcinam się“ [Noriu pamiršti / Atsiriboju]), bet kartu ir paskutinį troškimą būti apkabintam („Ale obejmij mnie / Jeszcze ostatni raz“ [Bet apkabink mane / Dar paskutinį kartą]). Tai labai žmogiška – žinoti, kad viskas baigėsi, bet vis tiek trokšti to paskutinio prisilietimo.
Man labai patinka, kaip dainoje pabrėžiama, kad gyvenimas tiesiog toks yra („Podobno życie takie jest“ [Atseit, gyvenimas toks yra]). Nėra prasmės versti save likti, kai jau per vėlu, ir gaila ašarų („Na siłę nie zatrzymam Cię / Już szkoda moich łez“ [Jėga tavęs nesulaikysiu / Jau gaila mano ašarų]). Net jei bėgi, nepavysi to, kas jau praeityje. Kontrastas tarp karščio už lango („Upał bucha“ [Karštis veržiasi]) ir „žiemos pūgos“ širdyje puikiai atspindi tą sumaištį, kai tenka bėgti kiekvienam savo kryptimi, paliekant tik kelias nuotraukas ir daug neužgijusių žaizdų. Tai daina, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kaip mes susitaikome su praradimais ir judame toliau, net kai skauda.