„Felinarele“ reiškia „gatvės žibintai“. Tai nėra kasdienis žodis, tačiau jis suteikia dainai ypatingo, poetiško atspalvio.
Dainoje gatvės žibintai yra tarsi tylūs liudininkai, kurie vieninteliai žino, kodėl „verkia gitaros“ ir ką prarado. Šis žodis sukuria paslaptingą ir melancholišką atmosferą, kviečiančią giliau pasinerti į dainos istoriją.
„De Ce Plâng Chitarele“ („Kodėl verkia gitaros?“) – tai liūdna, bet labai daininga daina apie meilės ilgesį po išsiskyrimo. Pasakotojas klausia: „Ştii de ce plâng chitarele?“ [Ar žinai, kodėl verkia gitaros?] Atsakymas skamba beveik kaip pasaka: gitaras sužeidė prisiminimai, o jų „karčios stygos“ vis dar pasakoja apie tai, kas buvo. Jis prašo meilės perduoti žinią: „Ce-a fost nu s-a pierdut“ [Tai, kas buvo, neprapuolė]. Vadinasi, praeities jausmai jam dar nėra išnykę, net jei pati meilė dabar toli.
Dainoje yra ir labai žemiška, šiandieniška detalė: „Nu-mi răspunzi la SMS“ [Tu man neatsakai į SMS]. Gatvėse vaikšto koketiškos merginos, jos žiūri į pasakotoją ir kažką šaukia, tačiau jo mintys vis tiek krypsta į vieną jos nebuvimą. „Noaptea-i amară fără ea“ [Naktis karti be jos], o ji jau kviečia „pe-altcineva“ [kitą žmogų]. Net saulei patekėjus ir paukščiams giedant apie jo skausmą, gitara nenustoja verkti. Man patinka šis derinys: didelė, beveik teatrališka „verkiančios gitaros“ metafora ir labai paprastas nusivylimas, kai žmogus neatrašo į žinutę.