Hortelã reiškia „mėta“. Tai gaivus ir aromatingas žodis, kuris dainose pasitaiko ne taip dažnai, todėl yra įdomus pasirinkimas.
Šioje dainoje Luísa Sonza dainuoja apie bučiavimąsi „com a boca de hortelã“ (su mėtų burna). Tai sukuria gyvą ir jausmingą įvaizdį, perteikiantį gaivumo ir intymumo jausmą, kuris puikiai tinka dainos romantiškai, bet nepriklausomai nuotaikai.
Ši Luísa Sonza ir Marília Mendonça daina kalba apie žmogų, kuriam patinka artumas, bet dar labiau patinka jo laisvė. Pasakotoja prisipažįsta: „Eu gosto tanto de você“ [Tu man taip patinki], tačiau dėl šių jausmų jai „dá frio na barriga“ [pilve skraido drugeliai, tiesiogine prasme: pasidaro šalta pilve]. Ji yra toli nuo namų ir artimųjų, todėl šis žmogus tampa jos ramybe, bet pasitikėti niekuo, net savimi, jai nėra lengva. Portugalų kalbos „cê“ yra šnekamasis „você“ trumpinys, reiškiantis „tu“, o „tu quer me ganhar“ čia reiškia „tu nori mane užkariauti“ arba įtikti man.
Jų ryšys labai konkretus ir žaismingas: jis ateina, kai ji paskambina, rytais duoda meilės, bučiuoja mėtinėmis lūpomis ir kuria jai dainas. Vis dėlto pasakotoja aiškiai nustato ribas: „Eu sou bem melhor sozinha, sabe“ [Žinai, man daug geriau vienai]. Tačiau jos vienatvėje galbūt yra mažas kampelis kitam žmogui: „talvez tem um cantinho e cabe um pouco quase nada“ [gal ten yra mažas kampelis, kuriame telpa beveik visai nedaug]. Ji nesiruošia apsimesti malonia ar lengvai prisitaikyti, todėl sako: „Então pensa, então tenta“ [Tai pagalvok, tada pabandyk]. Štai ir dainos žavesys: meilė kviečiama į vidų, bet tik pro duris, kurias pati pasakotoja gali atidaryti.