Kirosana tiesiogiai verčiama kaip „keiksmažodis“. Tai įdomus žodis, nes dainos pavadinimas „Kiitos Ei Ole Kirosana“ reiškia „Ačiū nėra keiksmažodis“.
Šiame kontekste žodis „kirosana“ yra naudojamas pabrėžti, kad dėkingumas, nors ir retai išreiškiamas, neturėtų būti laikomas kažkuo neigiamu ar tabu. Tai skatina žmones būti atviresniems ir malonesniems vieni kitiems.
„Kiitos ei ole kirosana“ reiškia „Ačiū nėra keiksmažodis“. Haloo Helsinki! daina skamba kaip tiesus kreipimasis į žmogų, kuris stebi pasaulio chaosą iš šalies. Eilutėje „Et suuta auki saa“ [Negali prasižioti] kalbama apie tylėjimą, o „Jäät sivuun katsomaan, kun maailma huutaa hulluuttaan“ [Lieki nuošalyje žiūrėti, kaip pasaulis rėkia išprotėjęs] parodo nejaukų bejėgiškumo jausmą. Tačiau daina ragina balsą pakelti: „Mut jos huudat lujempaa, saat äänes kuulumaan“ [Bet jei rėksi garsiau, tavo balsas bus išgirstas]. Tai ne mandagus patarimas sėdėti ramiai, o gana smagus postūmis pagaliau įsitraukti.
Dainos vaizdai staigūs ir kartais kandžiai juokingi: vyras bando padėti verkiančiam vaikui, gatvėje pargriuvusi moteris lieka be pagalbos, o klausimas „Miks vesi vaihtuu viiniksi?“ [Kodėl vanduo virsta vynu?] įterpia biblinį stebuklą į kasdienišką sumaištį. Posakis „Sitä saa mitä tilaa“ [Gauni tai, ko užsisakai] čia virsta viltimi: atsiprašai ir gauni atleidimą. „Ajan tappaminen“ [laiko žudymas] taip pat tampa žodžių žaismu, nes laikas, pasak dainos, žudo mus, tačiau jo niekas negali suimti. O priedainis primena paprastą, bet svarbią taisyklę: padėkos žodis nėra keiksmažodis, o kartais jis gali padėti atsikelti ir tapti dienos „voittajana“ [nugalėtoju].