Grabarze reiškia žmones, kurie kasa kapus ir laidoja mirusiuosius, arba laidojimo paslaugų darbuotojus. Dainoje šis žodis kartojamas kaip išskirtinis grupės įvaizdis: atlikėjai linksmai ir makabriškai prisistato kaip profesionalūs „grabarze“, žinantys, kaip tinkamai nuleisti karstą į kapą.
„My Grabarze“ („Mes, duobkasiai“) yra juodo humoro kupina daina, kurioje kapinių darbuotojai kalba apie savo darbą su šaltu pasitikėjimu. Jie pasirodo tada, „gdy ci nic nie działa“ („kai tau niekas nebeveikia“), o žmogus jau nebegali pajudinti to, „co mama w genach dała“ („ką mama davė genuose“, kitaip tariant, savo kūno). Pasikartojantis „To jest ta zimna krew“ („Tai tas šaltas kraujas“) primena ne tik ramybę mirties akivaizdoje, bet ir profesinį atsiribojimą. „Nasz cmentarny cech“ („mūsų kapinių cechas“) skamba tarsi keista amatininkų gildija, tik jų amatas yra laidoti žmonių kūnus.
Dainoje daug labai konkrečių, specialiai šiurkščių vaizdų: duobkasiai žino, kaip nuleisti karstą, kad jis „nie gibała“ („nesvyruotų“), giriasi juodu specialiai perdarytu automobiliu, kurio niekas nenori matyti vežančio save, ir renkasi tvirtą uosio karstą. Eilutė „Nie ma lepszej od trumny drewnianej“ („Nėra nieko geresnio už medinį karstą“) skamba beveik kaip reklama, todėl ši daina tampa ir makabriška, ir juokingai tiesmuka. Tai ne pasakojimas su sudėtingu siužetu, o įkyrus, lengvai įsimenamas duobkasių himnas, kuriame mirtis aprašoma per jų įrankius, automobilį, karstą ir darbo taisykles.