Eisblumen tiesiogiai verčiama kaip „ledo gėlės“. Tai poetiškas ir vizualus žodis, retai sutinkamas kasdienėje kalboje, bet puikiai tinkantis šios dainos temai.
Dainoje „Eisblumen“ šis žodis naudojamas apibūdinti dainos veikėjus, kurie jaučiasi gražūs ir gyvi tik naktį, kai viskas aplinkui yra šalta ir tamsu, kaip ledo gėlės, žydinčios ant langų šalčio metu. Tai metafora, atspindinti jų trapumą, grožį ir priklausomybę nuo tamsos.
„Eisblumen“ – tai daina, kuri nuneša mus į paslaptingą naktinį pasaulį, kur dienos šurmulys nutyla, o šešėliai atgyja. Dainininkė aprašo, kaip miestas pamažu grimzta į tamsą, o balos ima žibėti tarsi ledas. Tai metas, kai „Die Bleichheit die von unseren Wangen schneit / Macht uns wie Engel schön“ [Blyškumas, kuris krinta nuo mūsų skruostų / Padaro mus gražius kaip angelus].
Mes esame tarsi tos ledo gėlės – „Wir sind wie Eisblumen / Wir blühen in der Nacht“ [Mes esame kaip ledo gėlės / Mes žydime naktį]. Dienos šviesa mums per ryški, per šiurkšti, todėl mes renkamės tamsą, kurioje galime būti savimi. Naktis mums yra šalta ir juoda, bet kartu ir mūsų laikas, mūsų erdvė. Tai daina apie grožį, kuris slepiasi tamsoje ir atsiskleidžia tik tada, kai pasaulis nurimsta.