Pakahtua reiškia 'plyšti', 'sprogti' arba 'uždusti nuo emocijų'. Tai stiprus veiksmažodis, reiškiantis intensyvų jausmą, kuris gali tapti nepakeliamas.
Šioje dainoje žodis vartojamas norint išreikšti troškimą gyventi ir jausti taip stipriai, kad tai beveik peržengia ribas. Dainos kontekste, „Tahdoin pakahtua tahdoin elää“ (Norėjau plyšti, norėjau gyventi) rodo gilų, beveik skausmingą troškimą patirti viską iki galo, kol galiausiai dainos herojus išmoksta nebebūti toks pažeidžiamas.
Ši Mokomos daina, „Syyttävä Sormi“ (Kaltinantis pirštas), yra tikras himnas tiems, kurie pavargo klausytis, kaip kiti jiems sako, ko jie negali ar neturėtų daryti. Pradžioje dainos jaučiame stiprų troškimą gyventi visavertį gyvenimą: „Tahdon rakastaa / Tahdon elää / Tahdon luottaa / Tahdon elää“ (Noriu mylėti / Noriu gyventi / Noriu pasitikėti / Noriu gyventi). Dainos lyrinis aš nori jausti viską – „Iholla, mielellä, kielellä elää / Joka solullani tahdon elää“ (Oda, protu, kalba gyventi / Kiekviena savo ląstele noriu gyventi). Tačiau šį troškimą nuolat slopina kažkas kitas, kuris sako: „Sinä sanot etten osaa / Sinä sanot etten pysty / Sinä sanot etten tiedä“ (Tu sakai, kad aš nemoku / Tu sakai, kad aš negaliu / Tu sakai, kad aš nežinau).
Bet dainos pabaigoje įvyksta lūžis! Po to, kai lyrinis aš prisipažįsta, kad tiki kiekvienu kritišku žodžiu – „Uskon jokaikisen sanan / Sen vähäisimmänkin“ (Tikiu kiekvienu žodžiu / Net menkiausiu) – ateina momentas, kai jis nusprendžia nutraukti tą kaltinantį pirštą: „Syyttävä sormi poikki / Riks Raks“ (Kaltinantis pirštas laužiamas / Riks Raks). Tai nuostabus, ryžtingas posūkis! Dainos pabaiga yra kupina naujos vilties ir ryžto: „Aion rakastaa, aion elää / Aion luottaa, aion elää“ (Aš mylėsiu, aš gyvensiu / Aš pasitikėsiu, aš gyvensiu). Tai daina apie išsivadavimą ir savo kelio atradimą, nepaisant kitų nuomonės.