Kaktusa reiškia „kaktusas“. Tai neįprastas ir įsimintinas žodis dainos pavadinimui ir pagrindinei metaforai.
Šioje dainoje „kaktusas ant galvos“ simbolizuoja vidinę naštą, keistumą ar skausmą, kurį dainininkė nešioja. Tai sukuria ryškų ir šiek tiek siurrealistinį vaizdą, kviečiantį sužinoti daugiau apie dainos prasmę.
Įsivaizduokite, kad ant galvos auga kaktusas. BOVSKA dainuoja būtent apie tai: „Na głowie mam kaktusa i paproci kwiat“ [Ant galvos turiu kaktusą ir paparčio žiedą], ir niekas nežino, kodėl jis ten išdygo. Paparčio žiedas lenkų liaudies padavimuose žydi tik Joninių naktį, tad šalia spygliuoto kaktuso jis atrodo kaip stebuklas ir rūpestis viename. Toliau dainininkė pasakoja apie galvą, kurioje nuolat ūžia: „I myśli szum, szum, szum“ [Ir minčių ūžesys, ūžesys, ūžesys], o minia aplink tokia triukšminga, kad „mapa nieczytelna“ [žemėlapis neįskaitomas].
Vis dėlto ji nepasiduoda. Po klastingo smūgio ji sako „Stoję prosto nie otworzę bram“ [Stoviu tiesiai, neatidarysiu vartų], o savo vidinėje dykumoje pradeda sodinti: „Sadzę palmy, krzewy“ [Sodinu palmes, krūmus]. Man labiausiai patinka eilutė „Warszawa zmieści się w środku“ [Varšuva tilps viduje], nes ji kartu ir juokinga, ir didžiulė. Pabaigoje kartojasi „Czuję siłę, wiem, wiem, wiem“ [Jaučiu jėgą, žinau, žinau, žinau], ir šįkart tuo tiki.