Червонец reiškia „auksinis dešimtinė“ arba „dešimties rublių auksinė moneta“. Tai yra senovinis rusiškas terminas, reiškiantis auksinę monetą, kuri buvo naudojama Rusijos imperijoje ir ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje.
Šioje dainoje žodis „червонец“ naudojamas ne tiesiogine prasme, o kaip pinigų, vertės ar net pastangų simbolis. Dainininkas sako: „Хоть за червонец, хоть за сто“ (Nors už dešimtinę, nors už šimtą), pabrėždamas, kad net už didelius pinigus ar pastangas neįmanoma gauti gėlių danguje. Tai suteikia žodžiui gilumo ir parodo, kad kai kurios vertybės yra neįkainojamos ir nepasiekiamos materialiais būdais.
Šioje dainoje vyras po ilgos kelionės pagaliau grįžta pas mylimąją, tačiau jo viešnagė truks tik šimtą valandų. Jis prašo: „Ты отведи мои печали“ [Tu nuvyk mano liūdesį] ir „припади ко мне щекой“ [priglausk prie manęs skruostą]. Namai čia tampa vieta, kur galima bent trumpam pamiršti blogas naujienas, padėti ant stalo viską, ką turi, ir vėl būti dviese. Eilutė „Я прилетел часов на сто“ [Aš atskridau šimtui valandų] skamba ir džiaugsmingai, ir skaudžiai: susitikimas įvyko, bet laikrodis jau skaičiuoja iki išsiskyrimo.
Man patinka žemiškos, truputį juokingos detalės. Moteris per laukimą suliesėjo ir, pasak jo, net atrodo jaunesnė, o jis atsiprašo, kad vėl be gėlių: pusę dienos praleido danguje, todėl „в небе взять их просто негде“ [danguje jų tiesiog nėra kur paimti]. Poilsio jis neprašo: „Сегодня долго не уснем“ [Šiandien ilgai nemiegosime]. Vis dėlto už šių artumo akimirkų stovi ilgas kelias, ateities išvykimas ir jos „венок из ожиданий“ [laukimo vainikas], kurį ji nešios visą likusį gyvenimą. Pažadai čia paprasti: ji palauks, o jis vėl atskris, nors kitą kartą kartu jie ir vėl turės tik šimtą valandų.