Żonkili yra daugiskaitos kilmininko linksnio forma, reiškianti „narcizų“. Tai gražus ir poetiškas žodis, kuris nėra kasdienis, bet puikiai tinka dainos kontekstui.
Dainoje dainininkas prašo mylimosios „narwij słów jak żonkili“ – „priskink žodžių kaip narcizų“. Tai metafora, kviečianti kalbėti švelniai ir gražiai, lyg renkant trapias gėles, kad atgaivintų prisiminimus ir praleistų laiką kartu, net ir artėjant pabaigai.
Ši daina, „Wszystko Ma Swój Czas“ [Viskam savas laikas], yra tikras emocijų kalnelis! Ji kalba apie meilę, prisiminimus ir netgi apie mirtį, bet viskas pateikiama taip švelniai ir nuoširdžiai. Įsivaizduokite, dainos herojus prašo savo mylimosios, kad, kai ateis jo laikas ir jį „padengs rūdys“ [Gdy pokryje mnie rdza], ji atsisėstų šalia ir papasakotų jų bendrą istoriją. Tai tarsi noras dar kartą išgyventi gražiausias akimirkas, prisiminti, kaip ji padėjo jam atsitiesti, kai buvo sunku: „Mów o chwili sprzed lat / Gdy podałaś mi rękę / I podniosłem swój cień / By przy twoim mógł stać“ [Kalbėk apie akimirką prieš metus / Kai padavei man ranką / Ir pakėliau savo šešėlį / Kad galėtų stovėti prie tavo].
Man labiausiai patinka, kaip dainoje kalbama apie mirtį – ne kaip apie baisų dalyką, o kaip apie natūralią gyvenimo dalį. Eilutė „Gdybym kiedyś odszedł stąd / Nie obrażaj się na śmierć“ [Jei kada nors išeičiau iš čia / Nepyk ant mirties] yra tokia raminanti ir pilna vilties. Tai tarsi pažadas, kad net ir išėjus, ryšys išliks, ir jis „išmaldos tarp debesų“ [Wybłagam wśród chmur], kad galėtų kartais sugrįžti. Tai daina, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kas iš tiesų svarbu gyvenime, ir apie tai, kaip branginame tuos, kurie yra šalia.