Castiço reiškia „grynas“, „autentiškas“ arba „tikras“. Tai žodis, kuris retai pasitaiko kasdienėje kalboje, bet puikiai tinka apibūdinti gilias šaknis ir paveldą.
Šioje dainoje žodis „castiço“ vartojamas apibūdinti dainininko tapatybę, kuri yra kilusi iš daugelio skirtingų šaltinių, bet vis tiek išlieka autentiška ir unikali. Tai pabrėžia jo ryšį su protėviais ir kultūra, nepaisant įvairių įtakų.
„Quem Me Vê“ („Kas mane mato“) yra daina apie tai, kad žmogaus neįmanoma suprasti vien pažvelgus į jo veidą. Pasakotojas savyje atpažįsta motinos žvilgsnį, paveldėtą iš senelio, ir tėvo būdą, kuris savo ruožtu atkeliavo iš ankstesnių kartų. Eilutė „Sou um pouco da essência de tanta gente“ („Esu truputis tiek daug žmonių esmės“) skamba labai tiesiai: jis yra šeimos istorijų, bruožų ir patirčių tęsinys, o ne vienas atskiras žmogus be praeities.
Dainoje gražiai susimaišo šeima ir kelionės. Pasakotojas mini protėvį, kuris „andou de terra em terra e guerra em guerra“ („keliavo iš krašto į kraštą ir iš karo į karą“), todėl jo paties tapatybėje slypi ir tolimesnių kartų keliai. Žodžiai „o meu fado é castiço, é mestiço“ („mano fado yra tikras, savas, ir mišrus“) apibūdina jo kilmę kaip skirtingų įtakų derinį. Čia fado reiškia ne tik portugališką muzikos žanrą, bet ir likimą arba gyvenimo dalį, kurią žmogus gauna iš savo istorijos. O „castiço“ ir „mestiço“ kartu leidžia pajusti pasididžiavimą savitumu: jis yra toks, koks yra, „tal como era o meu avô“ („toks, koks buvo mano senelis“).