Pohjola tiesiogiai verčiama kaip „Šiaurės šalis“ arba „Šiaurės kraštas“. Tai yra poetiškas ir mitologinis Suomijos pavadinimas, dažnai siejamas su šalies šiaurine dalimi ir jos atšiauriomis, bet gražiomis gamtos sąlygomis.
Šioje dainoje žodis „Pohjola“ simbolizuoja Suomijos tapatybę, jos žmonių atsparumą ir unikalų gyvenimo būdą, nepaisant šalčio ir tamsos. Tai puikus žodis, norint suprasti suomių kultūrinį pasididžiavimą ir ryšį su savo žeme.
„Pohjola“ reiškia Šiaurę, o Olli Halonenas čia su šmaikščiu užsispyrimu dainuoja apie gyvenimą Suomijoje. Daina prasideda nuoroda į seną suomišką pasakojimą apie pelkę ir Jussį, kuris ją kasa bei dirba žemę: „Aluks oli suo, kuokka Jussi“ [Iš pradžių buvo pelkė, kastuvas ir Jussis]. Tačiau vietoj iškilmingo patriotizmo iškart pasigirsta abejonė: kas apskritai norėtų tokią žemę dirbti? Suomiai čia vadinami „katajainen kansa“ [kadagių tauta], žmonėmis, kurie prieš didesnę jėgą nepalieka savo namų, nors kartais svajoja išvažiuoti į Ispaniją, ypač pirkdami loterijos bilietą.
Dainos Suomija yra šalta, tamsi ir kartu sava. Laukiama vasaros tamsoje, Joninės, „juhannustanssit“, švenčiamos net per šlapdribą, o šalčio nebaisu, nes „Ei se pysty mun Corollaan“ [jis neįveiks mano „Corollos“]. Tai juokingas, labai žemiškas pasididžiavimas: kartais pargriūvama, bet visada atsikeliama. Suomiai skundžiasi vasara ir keikia žiemos tamsą, vis dėlto po kelionių į pietus grįžta namo. „Sisu, sauna, Popeda“ sujungia atkaklumą, suomišką pirtį ir Suomijos roko grupę, o eilutė apie Turku beržus primena, kad net tolimame mieste medžiai yra iš tos pačios žemės. Pabaigoje skamba ne tobulo žmogaus portretas: čia per daug keikiamasi, geriama iki girtumo, bet savo darbai vis tiek padaromi. Gimti Šiaurėje yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas, tačiau ši daina aiškiai renkasi likti ten, kur šaltis neįveikia nei žmogaus, nei jo „Corollos“.