Sankarihauta pažodžiui reiškia „didvyrių kapas“. Tai galingas ir retas žodis, kuris iškart sukelia vaizdus apie senovės mūšius ir kritusius karius.
Šios dainos kontekste, kurioje pasakojama apie didvyrišką kovą ir aukas, „Sankarihauta“ puikiai apibendrina dainos temą. Tai ne tik vieta, bet ir simbolis pagarbos tiems, kurie kovojo ir žuvo už savo žemę, suteikiantis dainai gilumo ir epinio skambesio.
„Tyven / Sankarihauta“ prasideda nuo ramaus kaimo, į kurį grįžta ne ramybė, o visiškas sunaikinimas: stogai liepsnoja, o artimųjų kraujas dengia žemę. Iš šio chaoso iškyla karys, suburiantis beveik nugalėtus žmones. Jo įniršis toks didelis, kad jis vienas sukrečia žiaurų priešą, o vėliau, regis, po savimi sutrypia apie šimtą kūnų. Tai nėra švelni keršto scena: „Vaan he viel' ei veisi häntä mukanaan“ [bet jie vis tiek negalėjo jo pasiimti kartu] rodo žmogų, kuris atsisako mirti kartu su savo kaimu.
Kario paliepimai skamba kaip mūšio šūksniai: „Miekanterät vapauttakaa, Kostuttakaa kylmää rautaa!“ [Išlaisvinkite kardų ašmenis, sudrėkinkite šaltą geležį!] Čia „sudrėkinti geležį“ reiškia sutepti kardą priešo krauju. Jis tyčiojasi iš besitraukiančių: „Kilpien taa piiloutukaa, Pelkurit jo perääntykää!“ [Slėpkitės už skydų, bailiai, traukitės!] Mūšyje išgyvena nedaugelis, tačiau galiausiai ateina ir šio kario valanda. Su raštuotu kardu rankoje jis tampa legenda, gyvenančia pasakose kartu su savo žuvusiais broliais. Pavadinime esantis suomiškas „Tyven“ reiškia tylą ar ramybę, o „Sankarihauta“ yra didvyrio kapas, todėl daina ypač stipriai supriešina tylią kapo ramybę su tuo, kas iki jos atvedė.