Äärettömään reiškia „į begalybę“ arba „į beribę erdvę“. Tai galingas žodis, kuris iškart sukuria platų, gilų vaizdą.
Šioje dainoje jis vartojamas apibūdinti tėvo balso aido skambesį, kuris, nors tėvo nebėra, vis dar aidi ir tęsiasi „į begalybę“. Tai suteikia dainai gilumo ir emocinio svorio, kalbant apie atminties ir palikimo amžinumą.
„Isäni Ääni“ [Tėvo balsas] – tai nuoširdi Marco Hietalos odė tėvui, kupina meilės ir pagarbos. Dainoje kalbama apie tėvo palikimą, kuris gyvena sūnaus širdyje ir balse, net ir tada, kai tėvo jau nebėra.
Man labai patinka, kaip dainoje pabrėžiama, kad tėvo balsas yra tarsi vedlys: „Äänes tunnen kuulen, se kaikuu äärettömään“ [Tavo balsą jaučiu, girdžiu, jis aidi į begalybę]. Tai rodo gilų ryšį ir tai, kad tėvo išmintis bei dvasia išlieka. Nors tėvas „Menit rikki“ [Sugriuvai], sūnus prisimena jį ilgiau. Tai tikrai gražu, kaip dainoje išreiškiama, kad net ir po mirties tėvo balsas skamba ir įkvepia sūnų dainuoti: „Isäni ääni / Sillä laulan minäkin“ [Tėvo balsas / Juo dainuoju ir aš]. Tai tarsi amžina gija, jungianti kartas.