„Нахлинула“ [nakhlynula] reiškia „užplūdo“ arba „staiga užliejo“. Tai vaizdingas veiksmažodis, dažnai vartojamas kalbant apie stiprias emocijas, jausmus ar prisiminimus.
Dainoje frazė „Впала, нахлинула“ [Vpala, nakhlynula] apibūdina jausmą, kuris netikėtai užlieja taip stipriai, kad dainos veikėja tiesiog „dega“ iš emocijų. Šis poetiškas žodis perteikia ne paprastą jausmą, o staigią, sunkiai suvaldomą emocijų bangą.
„КЛИЧУ“ („Šaukiu“) – Jamala ir MONATIK – tai daina apie žmogaus ilgesį, kuris dvi dienas ar vieną naktį paverčia „amžinybe“. Pasakotoja kartoja „Чуєш, я кличу тебе“ [„Girdi, aš tave šaukiu“] ir prašo mylimo žmogaus ateiti: „Ти прийди“ [„Tu ateik“]. Ji pripažįsta, kad skausmo taip lengvai nepamirši, o ruduo be to žmogaus tampa sunkiai mylimas. Gražus vaizdas yra mintys, kuriomis ji „skrenda“ pas jį, nors pati dar nepripranta būti viena.
Antroje dalyje ilga naktis be mylimo žmogaus spaudžia vis stipriau: lieka tik šešėlis, vienatvė ir dainos. Pasikartojimas „Ніч-ніч, день-день“ [„Naktis, naktis, diena, diena“] skamba lyg neramus laukimas, kai laikas slenka, bet atsakymo nėra. Vis dėlto prisiminimas apie jo lūpas ir artumą staiga sušildo: „Чим же це заслужив?“ [„Kuo aš to nusipelniau?“] ir „Що ти є у мене“ [„Kaip gera, kad tu esi su manimi“]. Tai labai tiesus kvietimas: „Aš šaukiu, ar girdi?“