Летучая мышь tiesiogiai verčiama kaip „skraidanti pelė“, tačiau reiškia „šikšnosparnis“. Tai įdomus ir neįprastas žodis, ypač atsižvelgiant į dainos pavadinimą „Betmenas“.
Dainoje šis žodis tiesiogiai susijęs su Betmeno personažu, kuris yra žinomas kaip „šikšnosparnis-žmogus“. Tai suteikia dainai žaismingumo ir atpažįstamumo, susiejant ją su populiaria kultūra ir sukuriant ryškų vaizdą.
Ši daina skamba kaip naktinis kvietimas į pasimatymą, kuris vyksta beveik kaip filme apie superherojų. Mylimas žmogus kviečiamas pažvelgti į žvaigždę: „видишь ту звезду?“ [ar matai tą žvaigždę?]. Miestas miega ir tyli, o žvaigždė tarsi nusileidžia į rankas. Net lietaus laše ant stiklo naktis nušvinta tik tam vienam žmogui. Eilutė „Встречи на Луне доступны мне“ [susitikimai Mėnulyje man prieinami] specialiai skamba neįmanomai ir žaismingai: šio pasakotojo meilė neturi įprastų ribų.
Tada jis save pavadina Betmenu, „летучая мышь“ [šikšnosparnis], ir kviečia atidaryti langą, išskėsti rankas bei skristi į juodą tolį. Čia Betmenas nėra pasakojimas apie konkretų nuotykį, o naktinio skrydžio įvaizdis: pasakotojas nori būti paslaptingas gelbėtojas, kurio balsą galima išgirsti tyloje. Prie saldžių žvaigždžių ir Mėnulio pažadų daina prideda labai tiesią, net kiek teatrališką eilutę „Возьми мою кровь эту любовь“ [pasiimk mano kraują, šią meilę]. Kartojamas „ю-а-ю-а-ю“ skambesys daro visą sceną panašią į lengvai pašėlusį naktinį skrydį, kuriame svarbiausia yra du žmonės, jų meilė ir atviras dangus.