운명의 화살 비 [unmyeongui hwasal bi] pažodžiui reiškia „likimo strėlių lietus“ – poetišką ir dramatišką likimo smūgių įvaizdį. Dainoje ši frazė apibūdina akimirką, kai likimas nuveda paslaptingo žmogaus link, todėl ji skamba įsimintinai ir suteikia dainai mitinę nuotaiką.
„Given-Taken“ skamba kaip pirmoji diena naujame, neaiškiame pasaulyje. Dainos pradžioje šviesa atrodo dviprasmiška: ji apšviečia, bet kartu „그 빛은 나의 눈 가렸지“ (ta šviesa uždengė man akis). Pasakotojas palieka abejones ir eina paskui svajonę, net nerdamas į „raudoną saulę“. Aplink jį daugybė žvaigždžių, mėnulių ir klausimų, o kelią rodo tolumoje matoma šviesa bei balsas anapus ribos. Labai gražus žaidimas vyksta pačiame pavadinime: ar jo vieta ir galimybė buvo duotos, ar jas teko išsikovoti?
Priešais jį stovi abejonės, nepasitikėjimas ir vidinė riba. Vis dėlto jis žengia pirmyn, siekia apversti pasaulį ir „į dangų pastato koją“. Raudonos akys, balti iltys, krauju pažymėta karūna ir „두 세계를 연결하지“ (sujungiu du pasaulius) suteikia tekstui vampyrišką, beveik fantastinį atspalvį. Tai nėra ramus pasakojimas apie svajonės siekimą: čia veikėjas turi įrodyti, kad priklauso naujajam pasauliui, ir eina link kito žmogaus, kol pasieks „신세계“ (naująjį pasaulį). Dėl to daina skamba ryžtingai, šiek tiek grėsmingai ir labai teatrališkai.