Brame yra įdomus ir retesnis žodis, kilęs iš veiksmažodžio bramare, reiškiančio „trokšti, geisti, riaumoti“. Nors tiesioginis vertimas gali būti „troškimai“ ar „geismai“, jis turi stipresnį, beveik instinktyvų atspalvį.
Šioje dainoje Dente kreipiasi į „Donna delle mie brame“ – „Mano troškimų moterį“. Tai frazė, kuri dažnai naudojama pasakose ar poezijoje, norint apibūdinti idealizuotą, geidžiamą asmenį, kuris gali išpildyti visus norus ar išspręsti problemas. Tai suteikia dainai pasakišką, beveik mitologinį atspalvį, ieškant atsakymų ir pagalbos.
Šioje dainoje žmogus desperatiškai ieško instrukcijos, kaip gyventi. Jis klausia veidrodžio, kortos, krištolinio rutulio ir net žvaigždžių: „Dimmi cosa devo fare“ [Pasakyk, ką man daryti]. Ar keltis, ar ilsėtis? Ar pasitikėti draugais? Ar eiti pirmyn, ar jau gana to, ką padarė? Net tokie kasdieniški dalykai kaip oras šeštadienį ir galimybė nueiti prie jūros atsiduria šalia didesnių klausimų apie praradimus, nuotaiką ir baimę susižeisti. Šis derinys šiek tiek juokingas, nes krištolinis rutulys čia turėtų žinoti net savaitgalio orus, bet kartu jis parodo, kaip stipriai pasakotojas nori aiškaus atsakymo.
Įdomiausia, kad visi šie „pranašai“ jo negirdi, nemato arba nepažįsta. O pabaigoje jis kreipiasi į „Donna delle mie brame“ [mano troškimų moterie] ir pripažįsta: „Nessuno mi ha ascoltato“ [Niekas manęs neišklausė]. Tada visas klausimas susiaurėja iki vieno žmogaus: „Che cosa devo fare / Con te“ [Ką man daryti / su tavimi]. Atrodo, kad apie gyvenimą galima klausinėti žvaigždžių, kortų ir veidrodžių, bet atsakymo dėl santykio su tuo žmogumi jie vis tiek neduoda. Nuolat kartojamas „cosa devo fare“ skamba kaip užstrigusi mintis, o dainos pabaigoje ji tampa tiesioginiu, atkakliu prašymu būti išgirstam.