쓰라리는 reiškia „skausmingas“, „geliantis“ arba „aštrus“. Tai nėra tiesiog „skausmas“, o labiau apibūdina gilų, veriantį skausmą, kuris gali būti tiek fizinis, tiek emocinis.
Šioje dainoje DAY6 naudoja šį žodį, kad apibūdintų „쓰라리는 이 상처가“ – „šios gilios žaizdos“. Tai puikiai perteikia dainos melancholiją ir viltį, kad rytoj šis skausmas bus bent šiek tiek mažesnis. Tai stiprus ir jausmingas žodis, kuris išsiskiria iš kasdienės kalbos.
„Maybe Tomorrow“ skamba kaip pokalbis su savimi dieną, kai viskas atrodo sustingę: kad ir ką darytum, niekas nesikeičia, o skausmas nepaleidžia. Pasakotojas net klausia laiko, ar jis pagaliau tekės pirmyn, nes dabartis atrodo lyg tęstųsi amžinai. Jo pasaulis aptemęs, akys prisipildžiusios ašarų, todėl net neaišku, kuriuo keliu eiti. Labai tiesiai, be pagražinimų: „I don't know“ čia reiškia, kad atsakymo iš tikrųjų nėra.
Vis dėlto daina laikosi už vienos minties: „Maybe tomorrow“ reiškia „gal rytoj“. Rytoj žaizda turėtų skaudėti mažiau, šaltis turėtų atlėgti, o širdį pagaliau apgaubti pavasaris. Pavasaris čia yra paprastas atšilimo ir lengvumo vaizdas, ne slapta nuoroda. Net nematydamas pagerėjimo, pasakotojas vis tiek kartoja šį laukimą ir įsivaizduoja, kas bus už dabartinės dienos. O „And so on“ reiškia „ir taip toliau“: rytojai kaupsis, kol vieną dieną ateis laukta diena. Man patinka, kad daina nežada stebuklingo išsigelbėjimo. Ji siūlo mažesnį, bet labai žmogišką žingsnį: ištverti šiandien, nes gal rytoj bus bent truputį šilčiau.