Žodis "урожая" reiškia "derliaus". Tai įdomus pasirinkimas, nes jis iškart nukreipia į dainos pavadinimą ir pagrindinę temą – "Derliaus šventę Darbo rūmuose".
Šis žodis yra nekasdieniškas dainų kontekste ir sukelia smalsumą, kodėl derliaus šventė vyksta būtent Darbo rūmuose, o ne tradicinėje aplinkoje. Tai suteikia dainai unikalumo ir skatina gilintis į jos prasmę.
Ši daina prasideda nuo skaudžiai paprastos minties: „Сколько мы ни пели все равно, что молчали“ [Kad ir kiek dainavome, vis tiek buvo taip, lyg tylėtume]. Dėl to „мертвой стала наша святая вода“ [mūsų šventasis vanduo tapo negyvas]. Kalbėjimas čia nieko nepakeičia, o liūdesio ratai jau pervažiavo žmones. Vis dėlto jie eina į „Праздник урожая во Дворце труда“ [Derliaus šventę Darbo rūmuose]. Pats pavadinimas skamba beveik kaip oficialus renginys, tačiau dainoje jis tampa keista vieta, į kurią visi veržiasi pabėgti nuo sugedusio pasaulio.
Kelias ten nėra normalus: „Мы знаем, что машина вконец не исправна“ [Žinome, kad mašina visiškai nepataisoma], o „дороги нет и не было здесь никогда“ [kelio čia nėra ir niekada nebuvo]. Tarp raudonų katilų, juodų suodžių, senovinių griuvėsių ir sudriskusių traukinių pasirodo faunas, į duris pasibeldžia iš dangaus nukritusi žvaigždė, o po praeivių kojomis guli Ermitažo drobės. Net dirigentas yra visiškai kurčias. Šis vaizdų kratinys juokingas ir grėsmingas vienu metu: viskas sugedę, bet šventė vis tiek prasideda. Paskutinė eilutė, „Мы в самом начале“ [Mes pačioje pradžioje], palieka ne pabaigą, o keistą pažadą, kad ši absurdiška kelionė dar tik prasideda.