Доле yra kreipinys į žodį "доля", kuris reiškia "likimas" arba "dalis". Tai gilus ir poetiškas žodis, retai sutinkamas kasdienėje kalboje.
Šioje dainoje "Доле Моя" (Mano Likime) jis naudojamas kaip kreipinys į patį likimą, išreiškiant ilgesį ir skausmą. Dainininkas kreipiasi į savo likimą, tarsi į gyvą būtybę, apmąstydamas savo dalią ir išgyvenimus.
„Доле моя“ („Mano likime“) skamba kaip ilgesio ir laukimo daina. Pasakotojas gena gulbes prie Dunojaus, o šios pavargsta plaukdamos: „Пожену я лебеді / До Дунаю до води“ [„Ginsiu gulbes prie Dunojaus, prie vandens“]. Dunojus čia yra tikras upės vardas, o gulbės tampa kelionės ir atsiskyrimo vaizdu. Kartojamas kreipinys „Ой, доле моя“ [„O, mano likime“] skamba taip, lyg žmogus kalbėtųsi su savo lemtimi.
Daina greitai pereina nuo gulbių prie žmogaus skausmo: „А вже мої очі / Та й наплакалися“ [„O mano akys jau prisiverkė“]. Eilutė „Важко тобі молодій / Без коханого йдучи“ [„Sunku tau, jauna, eiti be mylimojo“] kalba apie vienišą kelią be mylimo žmogaus. Tačiau pabaigoje atsiranda pažadas: klajojanti mylimoji suras kelią, o žvaigždė ją atves pas pasakotoją. Ir tada jis sako: „Знаю, кохаєш і прийдеш / І вже не відпущу тебе“ [„Žinau, kad myli ir ateisi, ir daugiau tavęs nepaleisiu“]. Tai labai tiesi, net šiek tiek savininkiška meilės priesaika po ilgo laukimo.