Muurareita reiškia „mūrininkai“. Tai įdomus žodis, nes dainoje jis vartojamas metaforiškai, kalbant apie tai, kaip jaunystės svajonės keisti pasaulį virto kasdieniu darbu.
Šis žodis atspindi kartos nusivylimą ir realybę, kai didelės ambicijos susiduria su gyvenimo proza. Tai ne tik profesijos pavadinimas, bet ir simbolis to, kaip žmonės prisitaiko prie aplinkybių, net jei tai reiškia atsisakyti didelių svajonių.
„1972“ pasakoja apie buvusių klasės draugų susitikimą ir apie tai, kaip vaikystės planai susiduria su suaugusiųjų gyvenimu. Kristianas vis dar bando užsiauginti ūsus, Susanna pasirinko kitą gyvenimą, o Nummelin sėdi kampe su tais pačiais akiniais, kaip ir anksčiau. Pasakotojas kadaise pavydėjo Roopei, bet dabar mato jį šokantį taip, kad kelnės nusmuko iki kulkšnių. Juokinga, bet kartu ir truputį skaudu: žmonės, kurie manė „Meidän piti muuttaa maailmaa“ [Mes turėjome pakeisti pasaulį], tapo mūrininkais, taksi vairuotojais, batsiuviais, vienišomis mamomis, automobilių pardavėjais, gydytojais ir valdininkais.
Dainoje netrūksta kandžių likimo posūkių. Nurminenas turėjo „kosketus kultainen“ [auksinį prisilietimą prie kamuolio], bet profesionalu netapo, nes būdamas girtas įkrito į karjerą. Gražioji Jasmin dar pasakoja, kaip pateko į „Miss Lohja“ finalą, tai yra grožio konkurso Lohjoje finalinį etapą. O eilutė „Mitä vanhemmiksi vartutaan, sitä tyhmemmiksi muututaan“ [Kuo vyresni tampame, tuo kvailesni daromės] skamba kaip linksmas, gana negailestingas prisipažinimas, kad suaugę ne visada supranta gyvenimą geriau. Pabaigoje po daugelio metų draugai jau nebesugeba ilgai kalbėtis: lieka tik „Oli kiva nähdä“ [Buvo malonu pasimatyti].