Kruununjalokiviä reiškia „karūnos brangakmeniai“. Tai įdomus ir gana retas žodis, kuris iškart sukelia prabangos ir išskirtinumo įvaizdį.
Šioje dainoje dainininkė mini, kad niekada nematė Šanchajaus šviesų, karūnos brangakmenių ar kardžuvių, tačiau jai to ir nereikia, nes mylimojo buvimas yra viskas, ko jai reikia. Šis žodis puikiai pabrėžia dainos temą – tikrosios laimės atradimą paprastuose dalykuose, o ne tolimose egzotiškose vietose.
Šita daina yra apie labai paprastą, bet milžinišką dalyką: kai šalia yra „tas“ žmogus, visi pasaulio stebuklai staiga tampa nelabai svarbūs. Dainininkė sako: „En ole koskaan nähnyt Shanghain valoja“ [„Aš niekada nemačiau Šanchajaus šviesų“], „tai valaiskoon yötä New Yorkin talot“ [„tegu Niujorko namai apšviečia naktį“], bet tą pačią akimirką ji nusprendžia, kad to jai visai nereikia. Ji užsimerkia ir „nukahdan sun viereen“ [„užmiegu šalia tavęs“]. Visa daina kaip ilgas atodūsis: kelionės, miestai, įspūdžiai yra faini, bet vakare svarbiausia tas žmogus, su kuriuo guli vienoje lovoje.
Man labai patinka, kaip ji žaidžia kontrastais. Ji išvardija egzotiškus dalykus: „en ole kuullut sademetsän aamua“ [„nesu girdėjusi atogrąžų miško ryto“], „minareettihuutoja tai alppitorvia“ [„minaretų šauksmų ar alpinės rago melodijų“], bet tada ramiai pasako, kad „tänä yönä kuuntelen sun hengitystä“ [„šįvakar klausysiu tavo kvėpavimo“]. Ir dar prideda, kad „ei mulle kauniimpaa oo mikään“ [„man nėra nieko gražesnio“] ir net „ei eksyttäisi seireenikään“ [„net undinė manęs nesuviliotų“]. Čia labai aiški, švelniai užsispyrusi dainos mintis: pasaulis gali žibėti kaip „Shanghain valot“ [„Šanchajaus šviesos“], bet ji pagaliau ten, kur seniai norėjo būti – „sun viereen, viimeinkin“ [„šalia tavęs, pagaliau“].