„Джана“ (Džana) yra kreipinys, kilęs iš persų kalbos ir reiškia „siela“, „gyvenimas“ arba „brangioji“. Tai švelnus ir intymus žodis, dažnai naudojamas kreipiantis į mylimą žmogų.
Šioje dainoje jis kartojamas daug kartų, pabrėžiant dainininko ilgesį ir skausmą dėl prarastos meilės. Tai ne tik vardas, bet ir gilus emocinis šauksmas, atspindintis dainos širdį.
„Джана“ (transliteruojama kaip „dzhana“) čia skamba kaip pasikartojantis kreipinys į mylimą žmogų. Pasakotoja žiūri į jo akis ir mato, kad meilės beveik nebeliko: „Больше любви нет ни грамма“ [„Nebėra nė gramo meilės“]. Ji nesupranta, kaip abu viską prarado, todėl prašo bent prisiminimo ir klausia: „Может вернемся в начало“ [„Gal grįžkime į pradžią“]. „Серотониновой яме“ [„serotonino duobėje“] yra vaizdingas, šiek tiek dramatiškas posakis apie visišką emocinį nuosmukį po išsiskyrimo ar santykių griūties.
Daina ypač skaudžiai parodo atitolimą: žmogus fiziškai yra šalia, bet mintimis labai toli. Gatvėse skamba automobilių signalai, tačiau ne apie juos. Tada paaiškėja, kad paskutinę naktį jis šoka su kitu žmogumi, o pasakotoja lieka su mintimis, kurioms „нет конца“ [„nėra pabaigos“]. Vanduo, nuplaunantis pėdsakus, tampa paskutiniu atsisveikinimo vaizdu. Nuolat kartojamas „Джана“ [„dzhana“] skamba tarsi bandymas dar kartą pasiekti žmogų, kuris jau slysta iš rankų.